Laukuvos miestelio bendruomenės projektas „Senieji Laukuvos krašto amatai“ įgyvendinamas PAGAL LIETUVOS KAIMO PLĖTROS 2007–2013 METŲ PROGRAMOS PRIEMONĖS „TECHNINĖ PAGALBA“ VEIKLOS SRITĮ „NACIONALINIS KAIMO TINKLAS“. Tai dviejų dalių projektas – viena dalis, tai šiandieniniai renginiai, II – bendruomenės internetinės svetainės sukūrimas. Projektas bus baigtas 2012 m liepos mėn.
Šiandieninis turgus, demonstraciniai amatų kiemeliai ir konferencija „Senieji Laukuvos krašto amatai“ nėra atsitiktiniai įvykiai. Laukuvos miestelio istorijos pradžia – turgus miestelio aikštėje ir trečiadieniai iki pat šiol – turgaus dienos.
Laukuvos apylinkėse yra nemažai vyresnio amžiaus ir ne tik vyresnio amžiaus žmonių, kurie prisimena ir užsiima senaisiais amatais: krepšių pynimu, šluotų rišimu, grėblių, šakočių, kirvakočių gaminimu, audimu, siuvinėjimu, kalvyste, mezgimu, vėlimu. Todėl manome, kad labai svarbu paskatinti tuos žmones puoselėti ir stengtis perduoti savo mokėjimus ir žinias.
Šios konferencijos tikslas yra: puoselėti ir populiarinti Laukuvos krašto tradicinius amatus, dalintis gerąja patirtimi su kaimo plėtros dalyviais, įtraukiant bendruomenę ir kaimo jaunimą.
Šiame projekte dalyvauja Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai, Bočių klubo nariai, Laukuvos seniūnijos moterų klubas, Laukuvos seniūnijos bei rajono gyventojai, svečiai iš Telšių, Platelių.
Demonstraciniuose kiemeliuose turėjome galimybę iš arčiau susipažinti su Laukuvos krašte gyvuojančiais amatais, amatų technologijų ypatumais. Turėjome galimybę pasimokyti pinti, verpti, velti, siuvinėti. Amatų mokino: Alvyra Mikalauskienė – siuvinėjimas kryželiu, siuvinėtų paveikslų paroda buvo eksponuojama bibliotekoje,
Vanda Stašinskienė – mokino verpti linus, demonstravo austus darbus,
Vincas Sakalauskas – pynė krepšius, Sigita Dacienė – demonstravo karpinius, bei mokino megzti riešines, Rima Milkintienė – mokino velti. Džiaugėmės Astos Stanevičiūtės KU Sveikatos fakulteto III kurso studentės nertų servetėlių paroda.
Neturime vilties, kad tai taps mūsų užsiėmimais ar pragyvenimo šaltiniu, tačiau džiaugiamės, kad mūsų krašte yra žmonių, kurie užsiima senais amatais, kad galime parodyti, ką geba laukuviškiai ir ne tik. Žinome, kad beveik kiekvienuose namuose mezgamos vilnonės kojinės vaikams ir anūkams.
Jaunimui reiktų pagalvoti, jog tai gali tapti perspektyva jų įsitvirtinimui kaime, gal net pradėti savo kuklų verslą. Norėtume, kad jaunimas pradėtų kurti ir dirbti savo krašte, savo kraštui, o ne migruoti į didžiuosius miestus bei užsienio šalis. Tikimės, kad senųjų amatų puoselėjimas galėtų tapti patrauklus kaimo jaunimui, tapti kitos veiklos alternatyva, svarbiausia, kad senuosius amatus jie suvoktų, kaip etninės kultūros vertybę ir gebėtų pritaikyti šiandieniniame gyvenime.
